mišti

mìšti, mỹšta (miñša, miñšta), -o intr. 1. KBII157 jungtis draugėn, maišytis: Ir aš minšù tarp būrio žmonių J. Mūsų žąsiokai labai miñša su Vilėniškio: kaip tik sueina draugėn, tai ir nebegalì paskui atskirt Š. Baubimas, žviegimas, bliovimas mišo su žmonių rėkavimu rš. 2. K krikti, irti: Priešas jau linksta, traukiasi, myšta ... Kiek jo sugauta, kiek jo surišta, kiek iškapota! J.Jan. Be šeimininkės visa namų tvarka mỹšta DŽ. ║ rikti, painiotis: Aš minštù bedainuodama J. 3. eiti iš proto: Jis pradeda mìšti, nukalba DŽ. ║ darytis nenormaliam, trikti (apie protą): Protas man myšta ar ką? rš. Miñša jau senei protas Grd. Mano išmonis minša, negaliu sumeigti, kaip čia apsiversti J. 4. bjurti (apie orą): Mišo sumišo orelis, bjuro subjuro dienelė, tai subjaurino brangius rūbelius LTR(Slk). \ mišti; apmišti; atmišti; įmišti; išmišti; numišti; pamišti; pramišti; primišti; sumišti